Sveikinimas Vladui Griškevičiui    Ž.Pinskuvienė „Nuogoje tiesoje“ melavo apie I.Vasiliauskienės išėjimo iš TS-LKD priežastį    Asmens orumas krikščioniškoje (?) visuomenėje    Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2018-12-20 posėdžio darbotvarkė    Širvintų rajonas nemokamo interneto nepageidavo   
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

orai24.lt

  • -10°
    Debesuota, be kritulių
  • -9°
    Debesuota, be kritulių
  • -10°
    Debesuota, be kritulių
  • -9°
    Debesuota, be kritulių
  • -10°
    Debesuota, be kritulių
  • -9°
    Debesuota, be kritulių
  • -11°
    Debesuota, be kritulių
2018 gruodžio 19 d., Trečiadienis

VARDADIENIAI

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

SIŪLO DARBĄ

Reklaminis skydelis

AUTOBUSŲ GRAFIKAS ŠIRVINTŲ RAJONE

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

TAPK DONORU

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Kernavė pasitinka Lietuvą

Fotografijų paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti

        plakatas_KernaveKernavė pasitinka Lietuvą – taip kunigas, kraštotyrininkas ir rašytojas Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899–1985) pavadino savo Kernavės istorijos dalį, nušviečiančią pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus. Tuo metu Kernavės ir jos apylinkių gyventojai pateko į kovų už Lietuvos nepriklausomybę sūkurį, o miestelis ilgam atsidūrė pafrontėje. Amžininkai piešia gana niūrų tarpukario Kernavės paveikslą. 1932 m. mokytojas Juozas Šiaučiūnas (1906–1943) rašė: Kas pažįsta dabartinę Kernavę, tą suvargusią, nutautusią, tolimosios pafrontės, netoli Vilniaus (35 km.), gražiame Panery esančią vietovę, tam suskausta širdį, Kernavės praeitį prisiminus…

       Būtent praeityje ieškota įkvėpimo Kernavės atgimimui ir modernėjimui, juk, kaip rašė N. Švogžlys, Kernavė – tai visgi pirmųjų pirmasis Lietuvos sostas. Tai pirmapradė sostinė. Tai karališka pilis. Čia Kernavėje pasirodė pirmieji Lietuvos valdytojai. Nesuklysime pasakę, kad  tuometiniame Lietuvos ir Lenkijos pasienyje buvusi Kernavė tapo lietuvybės ir tautiškumo forpostu, o jos šlovinga praeitis išreiškė valstybingumo tąsą. Žinomi ir nežinomi fotografai tai užfiksavo negausiai mus pasiekusiose fotografijose.

      Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmetį minint. Autorius nežinomas. 1938 m. E. Šiaučiūnaitės asmeninis archyvasDidingą praeitį liudijantys, legendomis apipinti Kernavės piliakalniai fotografų dėmesį patraukė dar XIX a. Įdomu, kad garsiausių XIX a. antrosios pusės meistrų  Juozapo Čechavičiaus (Józef Czechowicz, 1818–1888) ir Stanislovo Filiberto Flerio (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) objektyvai piliakalnių vaizdą „pagavo“ beveik iš tos pačios perspektyvos.

       Neabejotinai romantiškiausius Kernavės ir jos apylinkių vaizdus užfiksavo fotografas Vytautas Augustinas (1912–1999), kuris čia lankėsi 1937 m. rugpjūčio 12 d. Kernavės kraštovaizdžio neįmanoma įsivaizduoti be Neries upės, – prie jos nusifotografavo matininkas Klemensas Onaitis ir mokytoja Aurelija Onaitienė (Stanevičiūtė) (1912–1997), greičiausiai atvykę į Kernavę 1931 m. vasarą. Tada K. Onaičiui buvo pavesta išskirstyti sklypais žemę, ir, pasak N. Švogžlio, atsienoti nuo administracinės linijos. A. Onaitienė tapo mokytojo J. Šiaučiūno pagalbininke – jų dėka Kernavės pradžios mokykla tapo krašto kultūrinio gyvenimo centru. Hidrologas Steponas Kolupaila (1892–1964) užfiksavo sielius ties Kernave ir įamžino Nerį pirmosiose spalvotose nuotraukose.

Kunigas Nikodemas Švogžlys su svečiais prie senosios klebonijos pastato (dabar - Bažnyčios reliktų muziejus). Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archyvas.     Ypač įdomios Širvintose dirbusio žydo fotografo Judelio (?) Ibedo nuotraukos, kuriose užfiksuoti ne tik piliakalnių ir apylinkių, Kernavės miestelio ir jo svarbiausių objektų vaizdai, bet ir įamžinti įvairūs renginiai bei asmenys. Užrašai ant Ibedo darytų fotografijų-atvirlaiškių puikiai perteikia to meto Kernavės genius loci.

       1938 m. spaudoje rašoma: Nūnai Kernavė – mažas, tylus aukštaičių bažnytkaimis. Keliolika ūkininkų sodybų, trejotas krautuvėlių, pašto agentūra ir policijos punktas. Tiktai didinga bažnyčia ir moderni dviejų aukštų mūrinė pradž. mokykla puošia šiaip skurdų kaimelį. Neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (pastatyta 1910–1920 m., pašventinta 1924 m.) bei neoklasicistinio stiliaus mokykla (iškilmingai atidaryta 1929 m. rugsėjo 14 d.) ir šiandien tebėra svarbios Kernavės dominantės ir puošmenos.

  Anot N. Švogžlio, šita naujutė gražutė Kernavės bažnytėlė yra iš eilės trečioji. Pati pirmoji čia buvo D.L.K. Vytauto Didžiojo įsteigta ir stovėjo šalimai buvusios lietuvių pagoniškos žinyčios. Bet Vytautas Žinyčią užgesino – ir uždegė krikščioniškas žvakes. Spėjamos Vytauto bažnyčios vietoje N. Švogžlio iniciatyva buvo pastatytas atminimo paminklas. Fotografijose įamžintos medinės Šv. Mikalojaus bažnyčios, minimos dar nuo XVII a. pabaigos, kaip ir šalia jos buvusios medinės varpinės, šiandien jau nebėra (bažnyčia išmontuota ir atiduota į Krivonių parapiją apie 1935 m.). XIX a. pradžioje ši bažnyčia buvo smarkiai perstatyta, šalia jos 1822 m. iš Kernavėlės dvaro atvežta ir pastatyta medinė rąstų koplytėlė, kuria tuomet naudotasi kaip sandėliu ir lavonine. 1858 m. šalia bažnyčios iškilo Riomerių-Puzinų (Römer-Puzyna) koplyčia-mauzoliejus.

           Paminklo Geležiniam Vilkui - Vilniaus simboliui - atidengimas. Autorius nežinomas, 1934m. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archyvas Tarpukario fotografai gana dažnai fotografavo Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios išorę ir vidų. Anot N. Švogžlio, tokioj jau laimingoj, aiškioj vietoj stovi šitie Dievo Namai, kad visiems pasirodo, iš visur matomi ir puošia, gražina visą apylinkę ˂…˃. Didžiajame altoriuje yra kernaviečių mylima Dievo Motina su Kūdikiu. Jų rūbai sidabriniai paauksuoti. Sako, kad tas sidabras apimtas iš buvusiųjų Kernavės sostinės rūmų.

            Ne mažiau svarbi buvo Kernavės pradžios mokykla, o ypač – mokytojo J. Šiaučiūno veikla. Tuometiniame pasienio ruože pastatytos pavyzdinės mokyklos valstybingumui ir lietuvybei stiprinti, o prie Kernavės pradžios mokyklos dar buvo įrengtas parkas su gėlynais, pastatyta miniatiūrinė Gedimino pilis su Žinyčios aukuru. Naujajame mokyklos pastate J. Šiaučiūno iniciatyva 1930 m. gruodžio 28 d., Vytauto Didžiojo metų proga, buvo atidarytas vienas pirmųjų krašto muziejų Lietuvoje. Ekspozicijos vaizdas bei J. Šiaučiūno su mokiniais surinkti eksponatai užfiksuoti unikaliose V. Augustino fotografijose, o gausių lankytojų įspūdžiai – Muziejaus lankytojų knygoje: Garbingoji Kernave! Sužavėjai Tu Lietuvos Pajūrio Lietuvį, pavergei jo širdį. Mano giliausias troškimas, kad kuo daugiausiai Lietuviško Pajūrio brolių Tave lankytų, nes esu tikras, Tu juos užbursi, Tu jiems parodysi seną galingą Lietuvą, Tu juos pamokysi, kuriais keliais eiti. O Tu, Gerbiamas jaunosios kartos Auklėtojau, kurs teisingu keliu žengi, uždek jaunose lietuviškose širdyse negęstančios meilės ugnį Savam lietuviškam pajūriui. Ir tikrai priaugančios kartos bus Tau dėkingos. Ats. j. leit. Grybauskas, 1938 – IX – 18.

           Šv. Mikalojaus (senoji) bažnyčia Kernavėje. Autorius nežinomas, apie 1900m. N. Švogžlys, Kernavės bažnyčios istorija, XXa. ketvirtasis dešimtmetis. Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas Tarp parapijiečių įtvirtinant patriotines tradicijas ypatingas vaidmuo taip pat teko N. Švogžliui-Milžinui, kuris į Kernavę klebonauti paskiriamas 1930 m. Per gana trumpą laikotarpį (1930–1934) jis pastatydino parapijos namus (Vilniaus namai) ir Geležinio Vilko paminklą, keletą kryžių, rengė procesijas su giesmėmis link demarkacinės linijos, kuri, anot N. Švogžlio, kitaip vadinosi „Šiaudinė linija“, „Žalioji siena“, „Baltųjų arų tupykla“, „Zuikių tvora“ ir pan. Vilniaus netekties dramą skaudžiai išgyveno ne tik N. Švogžlys, bet ir ekskursantai, 1939 m. Muziejaus lankytojų knygoje įrašę: Mindaugo sostas priminė mums garbingąją Lietuvos praeitį, žvilgtelėję į anapus Administracijos linijos pajutome sopulį širdyse.

             Mokytojo J. Šiaučiūno, kunigo N. Švogžlio-Milžino, kitų iniciatyvių to meto kernaviškių rūpesčiu Kernavė sparčiai keitėsi. Čia buvo atidaryta pašto agentūra, meteorologijos stotis, vaikų darželis, mokykloje – amatų klasė, diegiamos tautinių švenčių bendruomeninio minėjimo tradicijos, organizuojami įvairūs renginiai, teatro vaidinimai. Kernavė gausiai lankoma ne tik lietuvių ekskursijų, bet ir užsienio turistų. 1933 m. J. Šiaučiūnas rašė: Dabartinėn Kernavėn stiprybės semtis kasmet suplaukia daug mūsų visuomenės. Plaukia ir plaukia nuolatinės ekskursijos ir pavieniai asmenys.

       Kunigas Nikodemas Švogžlys su 'Vilnijos' ir kitų korporacijos nariais prie Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos. Autorius nežinomas, 1932m. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archyvas Fotografijose įamžinta tarpukario Kernavė atspindi to meto visuomenės idealizmą bei pastangas kurti modernią Lietuvos valstybę. Deja, subrandintas viltis ir pradėtus darbus pražudė 1940-ųjų tragedija. Negailestingai sužlugdyti fotografų ir nuotraukose įamžintų žmonių likimai. J. Šiaučiūnas 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas, išvežtas į NKVD Krasnojarsko pataisos darbų lagerį ir 1943 m. žuvo taigoje. Ibedas tapo holokausto auka. V. Augustinas ir S. Kolupaila pasitraukė į Vakarus 1944 m. Pokaryje su sovietiniu saugumu buvo priverstas bendradarbiauti N. Švogžlys. Sovietinėje tikrovėje teko gyventi K. ir A. Onaičiams…

         Šia, galbūt kuklia, Kernavės istorinių fotografijų paroda siekiama įprasminti  tarpukario kernaviškių drąsą kurti dabartį ir viltingą tikėjimą ateitimi, gebėjimą Kernavės praeities stiprybę pasitelkti didžiuliams darbams, kurie padėjo pagrindus dabartinei Lietuvos Nepriklausomybei ir įkvepia kurti XXI a. Lietuvą.

        Kviečiame aplankyti fotografijų parodą  „Kernavė pasitinka Lietuvą“ Kernavės archeologinės vietovės muziejaus parodų salėje, muziejaus darbo laiku.

       Už suteiktas fotografijas nuoširdžiai dėkojame Lietuvos nacionaliniam muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Kaišiadorių vyskupijos kurijai, „Versmės“ leidyklai, Edvardui Gateliui, Valentinui Gyliui, Edmundui Jankūnui, Henrikui Jurkevičiui ir Petrui Kaminskui. Už pagalbą dėkojame Stanislovui Žvirgždui. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Jūsų komentaras:


septyni − = šeši

ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu info@krastonaujienos.lt