Avarija Jaunimo gatvėje     Partijų atstovai traukė burtus dėl rinkimų numerių    Užjaučiame dėl Bronės Nedzveckienės mirties    Užjaučiame Stanislavą Stravinskienę    Vidmantas Mateika: remdami bendruomenes stiprinsime rajoną   
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Apklausos

Šildymo sezonas įpusėjo. Ką galite pasakyti apie kainas šią žiemą?

Peržiūrėti rezultatus

Kraunasi ... Kraunasi ...
Reklaminis skydelis

VARDADIENIAI

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis

AUTOBUSŲ GRAFIKAS ŠIRVINTŲ RAJONE

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Į Sibirą – šįkart savo noru

Štai šiame name gyvenome.

Štai šiame name gyvenome.

     Nors praėjo jau keli mėnesiai, mintys vis dar nesusidėlioja. Įspūdžiai labai gyvi. O pabuvojau ten vos savaitę. Ten, kur buvau ištremta, Irkutsko srities Golumetės kaime. Tai buvo prieš septyniasdešimt metų, praeitame šimtmetyje, net praeitame tūkstantmetyje. Toks tai buvo  laikmetis.

     Taigi, nutarėme trise su sese ir dukterėčia nuskristi į Sibirą. Vaikystės prisiminimai tebėra gyvi, todėl labai rūpėjo dar kartą aplankyti tas vietas, pamatyti, kaip šiandieną ten gyvena žmonės.

       Dar ir šiandieną sunku suvokti, ką jaučiau išvydusi tebestovintį tą patį namą, kuriame gyvenau dešimtmetį tremtyje. Toks mažytis, suvargęs, tik tvora dar aukštesnė.

Mūsų šeima tremty.

Mūsų šeima tremty.

     Šiandieną sunku įsivaizduoti, kaip ten visi tilpome. Be mano tėvų ir brolio buvo ištremti močiutė, mamos brolis ir sesuo. Vėliau prisijungė dar vienas mamos brolis, iš kalėjimo Igarkoje paleistas atvyko tėčio brolis, dar vėliau ir kita močiutė. Vos ne visa giminė.

      Ir visi gyvenome tame namelyje kartu. Gal todėl mūsų namai buvo tarsi traukos centras, kur per visas šventes susirinkdavo  Golumetėn ištremti lietuviai. O jų buvo nemažai.

Lietuviai Golumeteje prie mūsų namo.

Lietuviai Golumeteje prie mūsų namo.

    Pirmų, pačių sunkiausių metų neprisimenu. Juk buvau vaikas. Žinau, kad mama dirbo fermoje, melžė karves, tėtis miške kirto medžius. Jis pasakojo, kaip po krintančiu medžiu žuvo jaunuolis.  Daug lietuvių amžiams liko gulėti Sibiro žemėje.  Apsilankėme prie Iredkos upės Stalino laikais  pastatytoje hidroelektrinėje. Šiandieną iš jos teliko griuvėsiai. Pusbrolis pasakojo, kad ši hidroelektrinė pastatyta ant tremtinių kaulų, Kilometro ilgio gilų griovį  iki upės tremtiniai iškasė su kastuvais.

      Mums pasisekė. Visi likome gyvi. Visi grįžome Lietuvą. Golumetėje liko tik mamos sesuo Marytė, kuri ištekėjo už vietinio ruso.  Taip ir liko Golumetėje. Ten užaugino du sūnus, susilaukė anūkų.

Teta Marytė.

Teta Marytė.

      Pas tetą  Marytę mes ir vykome. Jai jau 92 metai, tačiau tebėra gyvybinga, daro visus namų ruošos darbus, vasarą ravi daržus. Labai gražiai lietuviškai man rašo laiškus, tik kalbėti primiršusi. Kai iš Vilniaus pakilome lėktuvu, vos 10 minučių prasilenkėme su į Lietuvą atvykstančiu popiežiumi. Apie tai papasakojome mūsų tetai. O ji pasakė, kad mūsų atvykimas jai daug brangesnis, kad jai tai didžiausia likimo dovana, nes nesitikėjo, kad dar gali mus pamatyti. Nežinau, kiek laiko vos susitikusios visos apsikabinusios verkėme. Visas tas  praleistas dienas teta neatitraukė nuo mūsų akių.

    Lietuviai labai darbštūs, tad ir Golumetėje nepražuvo, įsitvirtino, palaikė ir padėjo vieni kitiems. Net vietinius gyventojus daug ko išmokė. Prisimenu, kai lankydavausi  pas draugę, kaimynystėje gyvenančią Tamarą, matydavau, kai žiemą jos tėvas atnešdavo sušaldytą visos kiaulės skerdieną ir su pjūklu  atpjaudavo reikiamą gabalą. Mano tėvai vėliau juos išmokė mėsą sūdyti. O pieną mama pirkdavo sušaldytą dubenyse. Mums, vaikams patikdavo tokie gražūs apvalūs pieno gabalai. Prisimenu didžiulius šalčius. Bet jie nebuvo baisūs, nes oras būdavo labai skaidrus, be jokio vėjelio. Pusnys būdavo tokios didelės, kad į mokyklą eidavom  kelyje prakastais tuneliais. O vasaros būdavo karštos, kad basomis negalima buvo bėgioti, padai svildavo. Vėl vaikštant Golumetės gatvėmis viskas taip atsigamino. Prisimenu, kad vis bėgdavom žaisti„ na zady“. Tai buvo galulaukė už mūsų namo prie upės. Pabuvojau tose galulaukėse, pamačiau tą patį atmintin įstrigusį peizažą nuo upės tilto. Tiesa, tiltas jau naujas, bet panorama už jo ta pati.

Ant tilto tremtyje

Ant tilto tremtyje

    Mums pasisekė, kad tremtyje nebuvome atskirti, kad visi  buvome kartu. Prisimenu, kaip prieš  Kalėdas ar Velykas teta Marytė su šluotražiu iki baltumo iššveisdavo medines grindis, močiute su mama kepdavo duoną, karštus kepalus išrikiuodavo ant suolo, uždengdavo rankšluosčiu. Taip kvepėdavo namai, o mes su broliu gaudavome po pagranduką.

Ant tilto šiandien.

Ant tilto šiandien.

    Šiandieną džiaugėmės ne tiki susitikę su teta, bet ir su savo pusbroliu Volodia, jo vaikais ir anūkais. Juos matėme pirmą kartą. Su jais tarsi naujai užsimezgė giminystės ryšiai. Kitą pusbrolį, deja, aplankėme kapinėse. Palaidotas sulaukęs vos 60 – ties. Įdomios Sibiro kapinės, atokiai nuo kaimo, tiesiog miške. Čia nepamatysi gyvų gėlių. Tik dirbtinės ir labai ryškios.  Ir visos nuotraukos antkapiuose tik spalvotos. Ir papročiai įdomūs. Teta ant sūnaus kapo padėjo užkandžių, stikliuką su gėrimu, o brolis prisidegė ir prie paminklo padėjo rūkstančią cigaretę.  Tegu brolis parūko. Vaikščiodami po kapines aptikome daugiau lietuvių kapų, tarp jų Martyno Žukausko. Teta pasakojo, kad  Į Golumetę buvo atvažiavę lietuviai Guobytė ir Malinauskas, kurie ieškojo savo artimųjų palaikų. Ji tuos lietuvius buvo apgyvendinusi savo namuose, padėjusi paieškose. Džiaugėsi, kad lietuviai juos surado ir parsivežė palaikus į Lietuvą.

Tiltas per Iredką

Tiltas per Iredką

     Sibiro gamta nuostabi. Ypač upių pakrantės. O pačios upės tokios švarios, kad žmonės vandenį parsiveža bidonais ir naudoja gerti bei maistui. Giminaičiai ir mums surengė tokią išvyką prie Iredkos vandens pasisemti. Patyrėme, koks švarus ir skanus tas vanduo.  Upė tokia skaidri, kad dugne matosi kiekvienas vandens nuglūdintas akmenukas. Nors tiltas kelia šiurpą.

     Patiko ir vietiniai žmonės, labai draugiški ir žingeidūs. Kaime apie Lietuvą nieko nežino. Nustebau, kai viena moteris paklausė, ar seniai pas mus uždraudė rusų kalbą. Štai tuomet ir nusprendėme naudotis proga ir kuo daugiau papasakoti apie mūsų gyvenimą, apie Lietuvą. Mus žmonės kalbindavo parduotuvėse, tiesiog gatvėje.  Nors Golumetės kaime gyvena per 2 tūkst. gyventojų, kalbos apie atvykusias tris svetimšales lietuves pasklido labai greitai. Susidraugavome su vietiniais vaikais. Lankėmės mokykloje, stebėjome  jų talentų konkursą kultūros namuose, vaišinome lietuviškais saldainiais.  Vaikams mes buvome tokia egzotiška naujiena, kad paskutinį vakarą į mūsų kiemą išlydėti sugūžėjo visa jų krūva.

Cerkve ir administracinis  pastatas, pirklių namai.

Cerkve ir administracinis pastatas, pirklių namai.

    Apskritai, susidariau įspūdį, Kad Sibiro kaime gyvenimas tarsi sustojęs. Duobėti, nepravažiuojami keliai. Nėra darbo. Jaunimas išvyksta į miestus. Vietos žmonės verčiasi žemės ūkiu. Kas rytą samdomas piemuo eina per gatves ir surenka galvijus, varo į ganyklas. Vakare pargina atgal. Kiekviena karvė žino savo kiemą, į kurį reikia sukti. Kaip sename filme. Žmonės sunkai dirba.  Patys pripažįsta, kad Rusija iki Uralo, o Sibiras, nors labai turtingas iškasenomis, gyvena vargingai. Nors parduotuvių lentynose yra visko. Kaip mums pasakojo, prekės visos iš Kinijos. Netrūksta mėsos, pieno produktų, įvairių  vaisių. Žiūrėdama į juos, prisiminiau, kaip vaikystėje apipuvusių  obuolių tekdavo ragauti tik per naujuosius metus.

Cerkve ir administracinis  pastatas, pirklių namai.

Cerkve ir administracinis pastatas, pirklių namai.

Daug visokių minčių kilo matant šiandieninę Golumetę. Su sese, kuri čia gimė, spėliojom, kaip būtų susiklostęs mūsų gyvenimas, jeigu nebūtume grįžę iš Sibiro. Kuo šiandien būtume? Sunku pasakyti. Nelabai linksmos mintys.

     Daug pamatėme ir patyrėme. Patiko labai gražios namų langinės,  padabintos būtinai mėlynais raštais. Įspūdingas išlikęs pirklių namas.  Didinga, šiuo metu renovuojama cerkvė.

      Čia gyvenantys žmonės labai tikintys. Įdomus pats kaimas. Labai išmėtytas. Gatvės plačios. Yra ir medinių šaligatvių. Namai atokiau, bet jų kiemų nepamatysi. Aukšta tvora. Taip pat ir mūsų tetos namas nuo gatvės apjuostas aukšta tvora. Pats kiemas uždaras. Dešinėje namas, kairėje  garažas, prieky  lauko virtuvė ir pirtelė, o jau toliau už vartelių daržai, tvartai. Pats kiemas išklotas paprasčiausiomis medinėmis lentomis, kad purvas nesineštų.

Su teta ir pusbrolio šeima prie jų namo.

Su teta ir pusbrolio šeima prie jų namo.

    Sunku buvo atsisveikinti, ypač su teta. Ar dar bepasimatysime? Giminaičiai pažadėjo, kad būtinai apsilankys Lietuvoje. Turėsime jiems ką parodyti.

      Labai norėjome pamatyti Baikalo ežerą. Nuo Irkutsko miesto iki jo vos 70 km. Tad paskutinę viešnagės dieną nutarėme vykti prie Baikalo. Šiandieną ten yra nemažai įvairių turistinių maršrutų, deja, jiems neturėjome laiko. Galėjome pasitenkinti tik viena popiete ir naktimi.

       Įdomu buvo savo akimis pamatyti šį didingą ežerą, pabuvoti prie jo. Tai pats giliausias pasaulio ežeras, įtrauktas į JUNESKO paveldo sąrašą. Jame penktadalis pasaulio paviršinio gėlo vandens. Tai geologiškai pats seniausias pasaulio ežeras, kuriam 30 mln. metų. Kol kas didžiausias jame nustatytas gylis 1 km 642 m. Vien kranto linijos ilgis 2 tūkst. km. Ežeras labai įspūdingas, nors mus pasitiko nesvetingai. Buvo labai šaltas, vėjuotas ir žvarbus oras. Didžiulės bangos ritosi kaip jūroj. Nors buvo apniukę, kitame krante tolumoje matėsi pro  rūką  Sajanų kalnai.  Ypač gražiai atrodo ežerą juosiantys  medžiais apaugę krantai. Štai ir už viešbučio, kuriame pernakvojome,  stūkso įspūdingi rudeniškais medžiais pasidabinę kalnai.

Šiame viešbutyje prie Baikalo nakvojome.

Šiame viešbutyje prie Baikalo nakvojome.

    Įdomus vietinis turgus. Nors jame antrą  kartą  apsilankėme vakare sutemus, dar radome prekeivių. Nusipirkome vien Baikalo ežere pagaunamų žuvų: omulio, chariuso.  Karštai rūkyta ji labai skani. Palikdami Baikalą pravažiavome pro tą vietą, kur iš ežero išteka vienintelė upė Angara. Įspūdinga ir labai plati, auštų medžiais apaugusių krantų apsupta  jos ištakos vieta.

     Ko tikėjausi iš šios kelionės ir ką ji man davė? Nuoskaudas dėl praeities? Ne. Prisimenu tėčio žodžius, sakytus  dar tarybiniais metais. Jis tikino mus, kad ateis laikas ir vėl galėsime laisvai vaikščioti į bažnyčią, kad už tai niekas nepersekios, kad Lietuva atsiskirs nuo Rusijos. Jo lūpomis kalbėjo ir ilgametė gyvenimiška patirtis ir nuovoka. Ir jo žodžiai išsipildė. Mes visi to sulaukėme. O praeitis telieka praeitimi, istorija, kurios nei pakeisi, nei pamirši. Tiesiog tai buvo mūsų gyvenimas. Gyvenimas praeitame šimtmetyje, net praeitame tūkstantmetyje Sibiro platybėse, tolimame Golumetės kaime.

Jadvyga Barbaravičienė


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

1 Komentaras

  1. Džiugu už jus sako:

    Pasivaikščioti vaikystės takais nuostabu. Lyg laiko mašina persikeltum atgalios

Jūsų komentaras:


+ devyni = dešimt

ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu info@krastonaujienos.lt